Liudniausi kada nors sukurti filmai

Tegyvuoja melancholija: 5 liūdniausi kada nors sukurti filmai


Kiną mėgstame dėl daugelio skirtingų priežasčių. Vieniems tai – geriausias būdas pabėgti nuo slegiančių rūpesčių, kitiems – galimybė nukeliauti į tolimiausius kraštus ir pabuvoti ten, kur anksčiau neteko įkelti kojos. Dar kiti žmonės filmuose ieško emocijos – juoko, siaubo ar liūdesio. Nieko nelaukdama, pristatau penkis pačius liūdniausius kada nors sukurtus filmus, kurie padės suprasti, kad kinas – ne vien tik gražios meilės istorijos ar laimingos pabaigos. Taigi, pasiruošiam nosinaites ir pradedam!

5. „Melancholia“, 2011 (rež. Lars von Trier) 

Kas padaro jį liūdniausiu: neišvengiama (pasaulio) pabaiga.

Kai kalbame apie liūdniausius filmus, depresiją ar melancholiją, pirmiausia į galvą šauna šis kontraversiško kino genijaus Larso von Triero šedevras „Melancholija“. Filmas yra vienas didelis rekviem liūdesiui (nežinantiems – tai Larso von Triero „Depresijos trilogijos“, kurią visą būtų galima laisvai sudėti į šį tekstą, dalis).

Nuo pirmųjų filmo akimirkų skambanti Richardo Wagnerio muzika sukuria slegiančią, bet tuo pačiu ir iškilią atmosferą, o pati juosta pasakoja dvi lygiagrečias bei ypač liūdnas istorijas: pagrindinės veikėjos Džastinos (Kirsten Dunst) kelią gilyn į depresiją bei jos santykius su seserimi (Charlotte Gainsbourg) ir neišvengiamą visos žmonijos mirtį, kadangi į Žemę skrieja milžiniška planeta „Melancholija“ (kas gali būti siaubingiau ir tuo pačiu romantiškiau už tokį planetos pavadinimą?).

Filme apstu įvairios simbolikos – nuo šekspyriškosios Ofelijos, skęstančios upėje, iki pačios pagrindinės veikėjos vardo – aliuzijos į Markizo de Sado žmoną. Iš tiesų, „Melancholia“ yra labai sunkus filmas: ir tiems, kurie iš prigimties yra linksmi ir gyvenimu besidžiaugiantys žmonės (po šio filmo bet kokia viltis apie gražų gyvenimą gali ilgam pradingti), ir tiems, kurie nevisai ir iki galo supranta filme paslėptas mintis. Bet tai, manding, yra režisieriaus pagarba savo žiūrovams – von Trieras niekados nesistengė pateikti „lengvai virškinamą“ turinį, jis skatina galvoti, domėtis ir sukelia prieštaringus jausmus. Iš tiesų, pasižiūrėjus šį filmą, apima ne tik liūdesys, bet ir didžiausias susižavėjimas. Už tai aš ir myliu Larsą (tekėčiau nedraugavusi), ir už tai rekomenduoju porą nuostabių melancholiškų jo valandų.

4. „Blue Valentine“, 2010 (rež. Derek Cianfrance)

Kas padaro jį liūdniausiu: faktas, kad ne visada meilės istorijos baigiasi laimingai.

Kas gali būti liūdniau už nelaimingą meilę? Na, nebent į Žemę skriejanti planeta, kuri visus pražudys. Tačiau filmo „Blue Valentine“ istorija yra visai kitokia, labiau įprasta.

Savo socialiniame burbule nežinau nė vieno asmens, kuris negali papasakoti nelaimingos meilės istorijos arba nuolat giriasi rožėmis klotais santykiais. Kad ir kiek sau meluotume, neva meilė ir apskritai romantika yra tik mažų vaikų paistalai, visi mes trokštame laimės. „Blue Valentine“ yra tas filmas, kuris privers apie tai susimąstyti.


Patinka mūsų rekomenduojami filmai ir puslapio idėja? Junkis į tikrų kinomanų grupę, pamėk mus feisbuke ir sek instagrame! Šį projektą kuriame iš idėjos, tad, jei nori, keliais eurais prisidėk prie jo gyvavimo. Dėkui!

Istorija čia sukasi apie dviejų žmonių (Ryan Gosling, Michelle Williams) pažintį, užgimstančias simpatijas, greitą santuoką ir tai, kas iš jos lieka, bėgant laikui. „Blue Valentine“ įrodo, kad meilė nėra statiška, ji, nepriklausomai nuo mūsų norų, nuolat kinta, ir kartais – ne į gerąją pusę. Tampa aišku, kad santykiai – tai sunkus ir varginantis darbas, kuris, deja, ne visuomet atsiperka.

3. „Schindler’s List“, 1993, (rež. Steven Spielberg)

Kas padaro jį liūdniausiu: mirtys – ir žmonių, ir žmogiškumo.

Yra liūdni filmai apie pasaulio pabaigą, apie meilės pabaigą, bet ar gali būti kas nors liūdniau už žmogiškumo pabaigą? Būtent tai šioje Steveno Spielbergo dramoje ir sukelia daugiausiai liūdesio.

Bendrai kalbant, iš filmų apie karą kitko nelabai ir galima tikėtis. Nepaisant keleto bandymų pozityviau pažvelgti į didžiausią žmonijos klaidą istorijoje (pavyzdžiui, kino juostoje „Life Is Beautiful“), tokie filmai paprastai neapsakomai slegiantys.

Žinau, kad rekomenduoti „Šindlerio sąrašą“ yra labai nuspėjama, bet jo nepaminėti šiame sąraše neįmanoma. Pirma – todėl, kad negalime leisti sau ir kitiems pamiršti viso to siaubo, kurį išgyveno niekuo dėti žmonės prieš, rodos, jau pakankamai daug metų. Antra – nes filme vaizduojama Oskaro Šindlerio, nuo mirties išgelbėjusio 1200 žydų, istorija yra tikra. Mano manymu, vien jau dėl šios priežasties – tai vienas liūdniausių kada nors sukurtų filmų, kurį turėtų pamatyti kiekvienas.

2. „Requiem for a Dream“, 2000 (rež. Darren Aronofsky)

Kas padaro jį liūdniausiu: žmonių apatija ir faktas, kad mes visada mirštame vieni.

Esu įsitikinusi, kad Darrenas Aranofsky – vis dar per mažai įvertintas kino kūrėjas, padovanojęs mums daug filosofiškų ir be galo gražių filmų, tokių kaip „The Fountain“ (beje, jis irgi pakankamai skaudus). „Requiem for a Dream“ yra vienas iš žymiausių režisieriaus darbų, kuriam būdingi ką tik minėti bruožai. Be to, jis tikrai sukrečiantis ir liūdnas.

Kodėl liūdnas? Na, nuo ko ir pradėti… Gal nuo to, kad jame pasakojama tragiška jaunų žmonių, įjunkusių į narkotikus, istorija? Galbūt, nuo to, kad kiekviena priklausomybė filme veda, panašu, neatitaisomų padarinių link? Net ir, atrodo, nekaltos medikamentų (pradžioje vartojamų numesti svoriui, vėliau – pasikelti nuotaiką) dozės čia perauga į didžiausias problemas.

„Requiem for a Dream“ yra šaltas ir labai nemalonus dušas. Suvokimas, kad aplinkiniai neturi jokio noro pastebėti, kaip kenčia šalia esantis žmogus, filme trenkia kaip stipriausias kūjis. Liūdniausia, kad tokie žmonės gyvena aplinkui, o į panašią situaciją gali patekti bet kuris iš mūsų. Kas tada išties taip reikalingą pagalbos ranką?

1. „Synecdoche, New York“, 2008 (rež. Charlie Kaufman)  

Kas padaro jį liūdniausiu: žmonių aklumas ir akla manija.

Pabaigoje – pats liūdniausias mano matytas filmas, kurį žino nedaugelis. Ir tai dar labiau mane liūdina! „Synecdoche, New York“ pasakoja apie maniją, kuri visiškai užvaldo žmogaus protą, neleidžia pamatyti, kaip skaudinami artimieji ir kaip grimztama į susvetimėjimą. Tai – be galo liūdnos 124 minutės, pasakojančios apie vyro (mano mylimo, dėl priklausomybės per anksti išėjusio aktoriaus Philipo Seymouro Hoffmano) viltis, svajones, baimes ir nuopuolį vardan vienintelio tikslo – pastatyti geriausią pjesę pasaulio istorijoje.

Liūdna ir tai, kad ji taip ir lieka nepastatyta. Ir prašau nepykti, čia nėra kažkoks filmo pabaigos išpasakojimas. Priešingai, tai dar viena metafora parodanti, kad žmonės dažnai patys užkerta kelią savo laimei, nesugeba džiaugtis šia diena, branginti mylimųjų. Kino juosta „Synecdoche, New York“ pastarąją mintį atskleidžia labai įtaigiai, skatindama žiūrovą prabusti iš šio intravertiško snaudulio. Prabuskite ir jūs!

Kokie tavo liūdniausi matyti filmai, privertę kaip reikiant susimąstyti ar net nubraukti ašarą? Papildyk šį sąrašą žemiau!

4 mintys apie “Tegyvuoja melancholija: 5 liūdniausi kada nors sukurti filmai

  1. Man tai patiko “Skrydis virs gegutes lizdo“, “Viskas prarasta“ filmai, liudni filmai, dar 12 vergoves metu… Apskritai, megstu liudnus filmus

    Patinka

Tavo komentaras:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s