Filmas Mommy 2014

MAMYTĖ („Mommy“), 2014


Steve Després: Remember what dad used to say: “Grab the future by the balls. Fuck the past in the ass“.

Xavieras Dolanas, ekstravagantiška kanadiečių kino žvaigždė, filmą „Mamytė“ sukūrė 2014 metais, būdamas vos 24-erių. Ši kino juosta, debiutavusi Kanų kino festivalyje, iki šiol laikoma brandžiausiu jaunojo menininko darbu, pelniusiu jam tarptautinį pripažinimą.

„Mamytės“ centre – vienišos motinos, vardu Diana, ir jos paauglio sūnaus Styvo, kenčiančio nuo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADHD), santykių istorija. Po to, kai Styvas sukelia gaisrą vaikams su specialiaisiais poreikiais skirtame internate, jo mama nusprendžia vėl pasiimti sūnų gyventi kartu su savimi. Žinoma, tai – tikrai išbandymas: Styvas hiperaktyvus, išsiblaškęs, nenuspėjamas, o, blogiausia, agresyvus. Tačiau ir jo mamytė ne iš kelmo spirta: ji drėbia viską tiesiai šviesiai, neretai balansuodama ties vulgarumo riba. Vis dėlto, kaip ir kiekviena motina, giliai širdyje ji taip pat trokšta savo vaikui laimės ir nepraranda vilties, kad gyvenimas susitvarkys. Tik ar besąlygiška meilė pajėgi išspręsti visas problemas?

„Mamytė“ – tai motinos pasiaukojimo, atsidavimo vaikui įrodymas pačiomis šiurkščiausiomis, į neviltį varančiomis aplinkybėmis. Dramą čia sustiprina ir neįprastas vizualinis sprendimas – didžiąją dalį filmo vaizdas pateikiamas taisyklingame kvadrate (dabar toks ekrano santykis asocijuojasi su ankstesniu į „Instagramą“ keliamų nuotraukų dydžio standartu). Šis fotografiškas aspektas, viena vertus, dar labiau išryškina veikėjų charakterius, jų detales, visa kita palikdamas už kadro (taip susikoncentruojama vien į vaizduojamų žmonių istoriją). Kita vertus, kvadratas sukuria įspūdį, kad filmo herojai įsprausti į savo negailestingo likimo rėmus, negali iš jų ištrūkti, neturi galimybės pamatyti to, kas vyksta nuošalyje. Tai – savotiškas režisieriaus būdas pasakyti, kad bėdos, su kuriomis kovoja filmo veikėjai, užima visą jų gyvenimą. Juk tėvai, kurių vaikams diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas iš tiesų neturi laiko net atsikvėpti – jų kasdienybė sukasi vien apie begalę laiko, fizinių ir psichologinių pastangų reikalaujančias atžalas.

Reziumuojant, „Mamytė“ – ganėtinai sunkus, emociškai sudėtingas filmas. Gal daugelis pamanytų, kad jo tema savaime pasufleruoja tam tikrą banalumą ar sentimentalumą, tačiau filmo išpildymas toli gražu ne toks. Jis netgi kiek radikalus arba, tiksliau tariant, bekompromisis. Visai, kaip ir motinos meilė.

IMDb: 8,1

Tavo komentaras:

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s